Kas nutiktų, jeigu Lietuva pradėtų aktyviau sukti galvą dėl šalies imigracijos politikos? Paprastai visos valstybės reguliuoja savo imigracijos politiką. Tai darant dažniausiai koncentruojamasi ties trimis aspektais: (i) įleidžiamų imigrantų skaičiumi, (ii) imigrantų “atsirinkimu” ir (iii) imigrantų teisėmis po atvykimo. Šį kartą koncentruojuosi ties aukštos ir žemos kvalifikacijos darbuotojų imigracijos pasekmėmis.
Kiekviena valstybė atsižvelgdama į savo ekonominę ir demografinę, socialinę situacija, paprastai turi apsispręsti, ko ji nori pasiekti iš imigracijos. Jeigu ryžtamasi liberalizuoti imigracijos politiką, dažniausiai remiamasi ekonominiu argumentu – imigrantai valstybei turi atnešti daugiau ekonominės naudos nei išnaudoti valstybės išteklių. Ekonominiai kriterijai dažniausiai sukasi aplink imigracijos poveikį šalies socialinei sistemai, taip pat imigracijos įtaką mažiausiai uždirbantiems vietiniams gyventojams. Lietuvos atveju imigracija turėtų būti aktuali ir dėl galimybių padidinti sparčiai mažėjantį mūsų populiacijos skaičių.
Kaip potencialūs imigrantai turėtų būti „atrinkti“ tam, kad valstybė maksimizuotų naudą? Ekonominė teorija siūlo remtis dviemis kriterijais: (i) imigranto sugebėjimais ir kvalifikacija lyginant su valstybės vietiniais gyventojais ir (ii) ekonomine šalies charakteristika. Pastarasis kriterijus byloja apie tai, kaip imigracija paveiks ekonomiką ir kaip ši sugebės prisitaikyti prie padidėjusios darbo pasiūlos.
Aukštos kvalifikacijos darbuotojai
Faktiškai vienareikšmiškai sutiariama, jog ilgojo laikotarpio augimui ir imigracijos sukeliamų pasekmių persiliejimui į kitas sritis daugiausiai gali pasitarnauti aukštos kvalifikacijos migracija. Daugelis sutinka, jog tokie aspektai, kaip žmogiškasis kapitalas, žinios, moksliniai tyrimai ir vystymasis yra svarbūs ilgojo laikotarpio ekonominiam augimui.
Fiskaliniai imigracijos efektai gali atskleisti dar vieną priežastį, dėl kurios verta pasirinkti aukštos kvalifikacijos imigrantus. Išsilavinę, kvalifikuoti migrantai paprastai įsidarbina aukštai apmokamose darbo vietose ir, tikėtina, sumoka daugiau mokesčių bei yra linkę mažiau piktnaudžiauti socialinės sistemos paslaugomis.
Žemos kvalifikacijos darbuotojai
Egzistuoja keletas atvejų, kai žemos kvalifikacijos imigracija yra taip pat naudinga valstybei. Jeigu nustatyta tvarka sąlygoja, jog šios kvalifikacijos darbuotojai valstybėje būna laikinai ir jeigu jų prieigos prie “gerovės” sistemos privalumų yra ribotos, (o ypač jeigu “gerovės” sistemos išvis nėra arba ji minimali), tokia imigracija gali turėti teigiamos įtakos valstybės pajamoms. Taigi šiuo atveju galima apsvarstyti darbo paklausos tendencijas ir imigracijos vaidmenį, kuris galėtų užpildyti darbo vietų trūkumą tam tikruose sektoriuose. Tokie įvertinimai tam tikromis aplinkybėmis gali parodyti, jog žemos kvalifikacijos imigrantai turi teigiamos įtakos valstybės ekonomikai.
Priimant palankius sprendimus tokios imigracijos įgyvendinimui reikia turėti omenyje, jog labai svarbu teisingai identifikuoti sektorius ar darbo vietas, kurias reikalinga užpildyti imigrantais. Kartais nutinka taip, jog tokio pobūdžio imigracija yra reikalinga greitai pataisyti situacijai trumpuoju laikotarpiu, tačiau nėra įvertinamos galimos ilgojo laikotarpio pasekmės. Imigracija gali pakankamai sumažinti darbo užmokestį ir atbaidyti dardavius (bei vyriausybę) ivenstuoti į vietinių darbuotojų tobuliniimą, ar mažiau darbui imlių technologijų diegimą.
Kaip su imigracijos nauda apskritai?
Kaip savo knygoje “The Economic Consequences of Immigration” teigia Julian L. Simon, požiūris į imigracijos rezultatus labai priklauso nuo laiko perspektyvos, kuria vadovaujamės. Jeigu yra klausiama, ar šiandien atvykę imigrantai rytoj ar kitą mėnesį mums bus naudingi ekonomiškai, atsakymas greičiausiai bus “ne” – kaip ir naujagimis, iš pat pradžių, ekonomiškai žiūrint, yra finansinė našta. Tačiau jeigu išplėsime laiko perspektyvą į mėnesių, metų ar dešimtmečių laikotarpį, atsakymas greičiausiai bus visiškai priešingas – imigrantai yra ekonomiškai naudingi gyvenimo kokybės augimui. Dažnai diskusijose pasitaiko, jog vienas iš dalyvių vadovaujasi trumpojo laikotarpio, kitas – ilgojo laikotarpio perspektyvų argumentais. Tokia diskusija greičiausiai neturės jokių rezultatų, nes pats klausimo pagrindas yra skirtingas.
