Apie Lietuvos viziją: imigracija

Nors kol kas neteko išsamiai gilintis į įvairius mūsų šalies pažangos dokumentus, vizijas, svajones ir kt. vieną dieną susimąsčiau, kaip galėtų atrodyti Lietuva po dešimt ar daugiau metų mano akimis.

Neatsitiktinai viešojoje erdvėje gausiai kalbant apie masinę emigraciją, mūsų gyventojų skaičiaus mažėjimą ir kaltų dėl šių procesų paieškas, prisiminiau vieną aspektą, apie kurį jau seniai norėjau pakalbėti – imigraciją į Lietuvą.

Įvairiausi skaičiai rodo, jog Lietuva yra šalis, kurią imigrantai pasirenka bene rečiausiai Europoje. Ką jau kalbėti apie multikultūrinį jaunimą, kurio Lietuvoje apskritai yra mažiausiai ES (kartu su Lenkija ir Rumunija). Egzistuoja ir namažai vidinės statistikos, kuri rodo ne tik menką imigraciją, tačiau ir Lietuvos gyventojų nepalankų požiūrį į imigrantus.

Ir vis dėlto šiek tiek pikta darosi, kai prabylant apie imigracijos politikos lankstumo skatinimą, atsimuši į argumentą: mes dar nepakakankamai tolerantiški. Iš tikrųjų – net prieš neseniai įvykusias “Afrikos dienas” atsirado žmonių, nepatingėjusių internete skatinti veiksmus, kurie “apsaugotų” mūsų tautą nuo visokių svetimtaučių.

Ačiū, manęs saugoti nuo nieko nereikia, nebent nuo pačių skleidžiamos neapykantos ir kvailybės. Priešingai – imigracija mūsų šaliai padėtų ne tik spręsti demografines problemas, bet ir pagyvintų ekonomiką, pakeltų mokslinį potencialą. Skatinant tam tikrų sričių specialistų imigraciją Lietuva kur kas sparčiau vystytųsi – ir nereikia, nereikia suskubti purkšti, kad “turim savo žmonių, į juos investuokim ir nereikia mums kitokių”. Kitų valstybių praktika rodo, jog tikslinė imigracija, atitinkanti šalies darbo rinkos poreikius, teigiamai prisideda prie ekonomikos gyvumo ir ilgalaikės raidos.

Ką konkrečiai galima būtų keisti? Galėtume įteisinti “Žaliąją kortą”, kaip tai 2009 m. padarė Čekija, taip pat galime pritaikyti aibę kitų būdų, tokių kaip, nuoseklus aukštos kvalifikacijos darbuotojų pritraukimas, įvairių pritraukimo programų plėtra, darbo rinkos poreikius tenkinančios imigracijos skatinimas ir kt.

Jau kurį laiką gilinuosi į šį klausimą ir savo įrašuose ateityje ketinu apie šį aspektą pakalbėti daugiau. Lietuvoje vien tik dejuojama, kaip mūsų gyventojai renkasi išvykti iš šalies. O juk galėtume pamąstyti ne tik apie tai, kaip juos atgal susigrąžinti, bet ir apie alternatyvias priemones, skatinančias Lietuvą klestėti.

Ne socialistinės ekonomikos dykai teikiamos “gėrybės” ir ne nemokamas mokslas konkrečiai suteiks galimybes pasilikti. Žmonės išvyksta vedini ne vien tik skurdo, bet ir asmeninių motyvų, didesnių galimybių ir kt. Ko gero, visiems sukant gaublį derėtų susimąstyti, jog Lietuva yra perspektyvi ir turtinga šalis, kuri daugybei pasaulio žmonių gali tapti šansu tobulėti ir siekti savo tikslų. Įsileiskime juos! :)