Vakar grįžau iš kelias dienas trukusios jaunimo konferencijos Varšuvoje, kurioje dalyvavo tarptautinių jaunimo organizacijų, nacionalinių jaunimo organizacijų tarybų, bei ministerijų, dirbančių su jaunimu atstovai. Tokios konferencijos vyksta kaskart, kai kuri nors šalis narė perima pirmininkavimą Europos Sąjungai. Taigi šią konferenciją šį kartą surengė Lenkija. Renginyje teko atstovauti LiJOT – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai, kurios Valdybos narė esu.
Į renginį sugužėjo per 100 jaunų žmonių iš visos Europos ir jos Rytų kaimynių (Rytų Europos + Kaukazo šalių). Būtent partnerystę tarp šių dviejų regionų ES pirmininkaujanti Lenkija pasirinko konferencijos tema ir prioritetu.
Apie turinį.
Renginio metu dalyviai dirbo atskirose grupėse, kurių užduotis buvo parengti rekomendacijas Europos Komisijai. Teko dalyvauti darbo grupėje, kurioje buvo kalbama apie jaunimo dalyvavimą, o konkrečiau – mobilumą, kuris gali paskatinti jaunimo dalyvavimą demokratiniuose procesuose.
Be abejo, jaunimo dalyvavimas ir piliečių dalyvavimas apskritai yra faktiškai pradžios ir pabaigos neturinčios temos. Galbūt dėl to tai puikiai suvokiantys organizatoriai susiaurino temą ir visu ko centriniu elementu pasirinko jaunimo mobilumą. Darbo grupėje buvo kalbėta tiek apie formalaus, tiek neformalaus ugdymo programas, kurios šiuo metu veikia ES iniciatyva, tai ir ERASMUS studentų programa, ir programa Youth In Action.
Nors ir grupės dalyviai įdėjo nemažai darbo bei apturėjo vaisingų diskusijų, iškelti tikslai ir rekomendacijos, vargu, ar ką nors nustebino, pateikė ką nors naujo, netikėto. Dideliu mobilumą tarp Rytų Europos ir ES stabdančiu aspektu buvo įvardintas vizų klausimas, kuris buvo linksniuojamas ir nacionalinių konsultacijų metu. Šengeno valstybės, vykdančios tarpusavio projektus, su šiomis problemomis nesusiduria, vis dėlto tai pakankamai dažna problema kalbant apie Rytų Europą ir Kaukazą, kur stokojama ne tik galimybių jaunimui dalyvauti, bet ir demokratijos apskritai.
Būtent vizos ir daugybė kitų panašių trukdžių dažnai priklauso ne nuo su jaunimu dirbančių politikų (pvz. Komisarės A.Vassiliou), ar biurokratų, kurie konferencijos metu stengėsi reaguoti į rekomendacijas. Kaip bebūtų, atspirties taškas, nuo kurio galima judėti pirmyn, visada yra reikalingas.
Kitos darbo grupės taip pat didelių netikėtumų nepateikė. Tai nėra blogai, nes apskritai galima sakyti, jog buvo nuosekliai identifikuotos visiems žinomos problemos bei pateiktos priemonės joms spręsti. Be abejo, pakankamai trumpas laikas ir jaunatviškas noras ne tik dirbti, bet ir socializuotis turėjo įtakos tam, jog rekomendacijose neišvengta ir tam tikro nusišnekėjimo. Ypatingai akis badė siūlymas šalių narių vyriausybėms teikti personalo pagalbą nevyriausybinėms organizacijoms.
Apie renginį ir Lenkijos prisistatymą Europai.
Apskritai buvo akivaizdu, jog organizatoriai iš Lenkijos labai stengėsi. Nemažai darbo turėjo įdėti ir visai neseniai Lenkijoje susikūrusi nacionalinė jaunimo organizacijų taryba PROM. Nors galbūt ir buvo ką taisyti, apskritai lenkai su užduotimi susitvarkė ir toliau gali drąsiai veikti iškelta galva. Lenkijos ES pirmininkavimo proga šiuo metu šalyje vyksta daugybė tarptautinių renginių, nuo kultūrininių iki politinių ar ekonominių. Sostinė Varšuva pristatoma įvairiausiais informaciniais bukletais, leidiniais, skrajutėmis ir kitokiomis smulkmenomis.
Kartais verta pasigilinti į tokius dalykus, nors atrodo, jog didesnis procentas žmonių to nedaro. Šiais metais Varšuva apskritai yra pristatoma, kaip turtingos istorijos ir kultūros miestas, kelias tarp Vakarų ir Rytų, žalias, gamtai ir žmogui draugiškas miestas, traukiantis investicijas iš Europos ir pasaulio.
Ar tik nebūsime lygiai to paties teksto, žodis žodin girdėję ar patys kalbėję pristatant mūsų sostinę Vilnių? Pažiūrėjus į milijoninę Lenkijos sostinę, kurioje, sakoma, jog dienos metu dirba, mokosi ir gyvena apie 3 mln. žmonių bei jos oro uostą, turintį skrydžius į Niujorką, Torontą, ar tą patį Stoholmą, kartais peršasi nelinskma išvada, kad mums reikia pradėti ieškoti naujos giesmės.
Nors Lietuvos ir Vilniaus įvaizdžio paieškos tęsiasi jau seniai ir akivaizdu, jog įgyvendinamos visiškai nekoordinuotai, iki Lietuvos pirmininkavimo ES laiko dar yra. Šiek tiek.
Lygiai kaip Europos kultūros sostinės, Europos krepšinio čempionato minėjimai, tai gali būti laikoma didžiule, o gal net ir didžiausia galimybe Lietuvai. Vis dėlto nesinorėtų, jog pildytųsi R.Vainienės publikuojamos įžvalgos apie burtų lazdelę, kuri neva turėtų išspręsti visas Lietuvos problemas.
Tas problemas spręsti reikia patiems, nuosekliai ir nuolat, o pirmininkaujant ES, panašu, kad reikės spręsti toli gražu ne vien tik savo problemėles, o visos ES didžiules problemas.
