Praėjusį šeštadienį baigiau pirmininkės kadenciją Lietuvos liberaliame jaunime. Dvidešimtmetį atšventęs LLJ paliko laimingas, kupinas džiaugsmo ir naujų tikslų. Turintis naują manifestą, strategiją ir įstatus, pasveikintas prezidento Valdo Adamkaus, atšokęs gimimo dieną iki paryčių. Savo blog’e nutariau paviešinti savo sakytą tradicinę LLJ pirmininko metininę kalbą – quo vadis.

——-

Quo vadis?

Kartais jaunesni LLJ nariai nežino, ką reiškia šie žodžiai, kaip ir nežino, kokia yra šios kalbos prasmė.

Tiems, kurie yra naujokai ir visiems, kurie nežino, norėčiau pasakyti – quo vadis – lietuviškai yra „kur link“. Tai yra pirmininko kalba, sakoma kiekvienos Sueigos metu. Jūs žinote, tai yra man pirmas kartas, todėl būkite atlaidūs :).

Šiandien mums stovint ant dvidešimtmečio slenksčio norėčiau pakalbėti apie kelis svarbius dalykus: mus, mūsų organizaciją ir mūsų idėjas. Kaip ir liberalizme, taip ir organizacijoje, viskas prasideda nuo žmogaus, nuo narių, nuo mūsų.

Apie mus.

Tikriausiai pastebėjote, kad čia susirinkę yra ypatingi žmonės, kurie ne visada bus suprasti kitur, kurie mąsto galbūt kitaip negu kiti, kurie apskritai turi tokį polinkį – mąstyti. Mes nemėgstame tų, kurie kelia save aukščiau kitų, kurie jaučiasi galį nuspręsti už kitus.

Ir vis dėlto neretai mums iškyla  grėsmė – pavirsti tokiais, kurių patys nemėgstame. Jokiu būdu neturėtume pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos, nesvarbu, ar jo veiksmais mes esame patenkinti, ar jis mus nuvylė. Net ir šiame greito maisto ir greito laiko amžiuje neužverkime durų žmogiškumui, kaip jų neužvėrė LLJ nariai 1991-aisiais, ar 2001-aisais.

Apie mūsų organizaciją.

LLJ‘as jau kuris laikas pamiršo, kas yra nemalonumai ir vaidai. Tačiau dvidešimties metų patirtis parodė – nušvilpimas yra smagus momentas, bet toli gražu ne vaistai problemai spręsti. Dar bjauriau, kai tai pradeda lįsti į viešumą…

Mūsų pažiūros kalba apie pavojų, kai kažkas nutaria nuspręsti už kitus. Lietuvos liberaliam jaunimui linkiu kuo mažiau epizodų, kai kažkas pamiršęs pagarbą, pradeda žaisti ne tik draugyste, žmonių jausmais, bet ir organizacijos likimu. Prieš darydami – pagalvokime, prieš kalbėdami – paklausykime. Nes sugriaunama greitai, o statoma, patikėkite, ilgai ir sunkiai.

Apie mūsų idėjas.

Adamas Smitas apie teisę nurodinėti žmonėms kalbėjo: „šios teisės negalima saugiai patikėti jokiai tarybai ar senatui, nes ji pavojingiausia tampa rankose žmogaus, kuriam pakanka paikumo ir pasitikėjimo savimi, kad vaizduotųsi galįs tokią teisę naudoti“.

Mes matome, jog mus supa absoliuti dauguma žmonių, kurie taip mano, kurie mano galį priversti žmones gyventi taip, kaip to nori jie.

Pasaulis vėl gręžiasi ten, kur atsidūrė Didžiosios ekonominės depresijos laikais XX a. pradžioje. Tuometinei krizei atėjus vadovėliuose nugulė: kaltas kapitalizmas! Suvokdami tikrąsias šio amžiaus krizės priežastis, mes turime būti ryžtingi ir aiškiai veikti, reaguodami ne tik į kairiuosius, bet ir tvirtu žingsniu kairėn žengiančius dešiniuosius…

Lietuvoje mes matome daug noro priversti žmones gyventi pagal saujelės valdančiųjų pažiūras. Mes turime būti nuoseklūs, nes lietuviškoje dešinėje be gyvenimą kitiems diktuojančios tradicionalistinės minties menkai yra dešiniųjų vertybių, kurias mes giname.

Vietoje išvadų.

Grįžtant prie organizacijos. Reikia, ko gero, patirti visas organizacijos ciklų stadijas, kad suprastumei, kokia tai yra gera mokykla. LLJ’as jums nesuteiks kreditų stojant į universitetą, nesuteiks aukštojo mokslo diplomo, nes jis gali suteikti daug daugiau.

Jeigu paneri į šią organizaciją geriems trims-keturiems metams, turi noro ir užsidegimo, tai tampa tavo gyvenimu. Tai nėra lengva! Tu turi krūvą rūpesčių, išsprendus vienus klausimus, kyla dar penkiasdešimt naujų, turi nemalonumų, išgyveni nepatogių situacijų, bet niekur kitur tu neturėsi galimybės… imti ir suklysti. O suklydus pasitaisyti ir pasimokyti. Ir retai kur sutiksi tokių gerų, patikimų ir linksmų žmonių… Tikrai ypatingų žmonių.

Prieš akis matau beveik 150 LLJ Sueigos delegatų. Tai nėra tūkstantis, bet tai yra šis tas. Organizacijos kyla ir leidžiasi, kaip ir ekonomikoje vyksta ciklai, apie kuriuos tiek rašė F.von Hayekas. Ir vis dėlto matant tiek LLJ žmonių man yra ramu, nes, kaip yra pasakęs vienas buvęs LLJ pirmininkas, kuris sėdi čia, šioje salėje: „LLJ‘as bus gyvas tol, kol pasaulyje bus bent vienas žmogus, galvojantis apie šią organizaciją“. Aš norėčiau palinkėti visiems čia susirinkusiems galvoti apie LLJ‘ą ir viskas bus gerai.

Pirmiausiai norėčiau pabrėžti vieną labai svarbų dalyką. Kalbėdami apie laisvę neretai žmonės nesusikalba. Taip yra dėl to, jog iš esmės jie vadovaujasi skirtingomis prielaidomis aiškinant laisvės turinį. Vieni kalba apie laisvę „nuo“, pavyzdžiui, laisvę nuo iš pašalies primetamos įtakos. Kiti gi kalba apie laisvę „kam“, pavyzdžiui, laisvę turėti tam tikrų gėrybių. Tai pakankamai plačiai savo darbuose yra aptarę tiek Rygoje gimęs liberalizmo filosofas I.Berlinas, tiek Nobelio premijos lauretas, Austrijos ekonomikos mokyklos atstovas F.von Hayekas. Abu jie prieina išvados, jog būtent laisvė „nuo“ arba kitaip dar vadinama negatyvioji laisvė yra tikroji laisvės prigimtis, bylojanti apie realų savarankiškumą ir laisvę nuo bet kurios rūšies pašalinės įtakos. Taip laisvę suvokiu ir aš.

Apsidairius aplinkui ir įsigilinus į mintis, kurias girdime ir žodžius, kuriuos patys kalbame viešai, nesunku pastebėti, kad mus neretai supa sunkūs neapykantos debesys. Čia, žiūrėk, pasitaiko proga kažką sukritikuoti, čia pavyksta viešai apspjauti politinį oponentą, čia šiaip sau profilaktiškai ką nors be teismo nuteisti…  Bėgant laikui, imi ir pavargsti nuo nesibaigiančių plepalų, nebenori įsijungti interneto (jau nekalbu apie televizorių) ir tuo labiau žinoti, kas vyksta tavo gyvenamoje valstybėje ar kas darosi tavo kieme, nebenori gatvėje sutikti savo klasiokio (jau nekalbu apie giminaitį). Taigi tokiomis sąlygomis mes gyvename. Gyvename ir priprantame, čia užaugame, mokomės, pradedame dirbti, tampame visuomenės dalimi, auginame vaikus ir ratas iš naujo sukasi.

Ir šiame rate nepanorėjęs prisistatyti interneto komentatorius paklausia: ar už tokią laisvę mes kovojome? Ar dėl to mes po tankais be ginklų gulėme? O šis klausimas, tai raktas, atidarantis milžinišką Pandoros skrynią. Ir lipa iš jos įvairiausios istorijos apie per didelę laisvę, kapitalizmo ir laisvosios rinkos monstrus, emigracijos ir imigracijos baubą, ir, be abejo, niekšus, pašlemėkus ir vagis – kaip be jų – politikoje.

Mūsų karuselė jau visai įsisiūbuoja, tačiau štai ima ir atsiranda tų, kurie staiga ištaria: „aš tikiu žmogaus gerumu“. Tikėjimas žmogaus gerumu, be abejo, reikalauja tam tikros sąlygos. Ji paprasta, aiški net penkiamečiam vaikui, tačiau labai sudėtinga mūsų gyvenamai sistemai.  O sąlyga tik viena – laisvė. Laisvė veikti, laisvė konstruoti savo gyvenimą, taip, kaip to nori, nesitaikant su iš šono primetamomis korekcijomis, nesvarbu, ar tai būtų mokesčių sistema, ar šeimos koncepcijos klausimai.

Čia mane iškart užpuls kritikos banga: kas per daug, tas nesveika, negalima suteikti per daug laisvės, o kaip gi paprastas žmogus? Paprastas žmogus greičiausiai sutiks, kad kito laisvė pasibaigia ten, kur prasideda jo, paprasto žmogaus, laisvė. Kaip ir jis, paprastas žmogus, negali lipti kitų laisvės sąskaita aplinkiniams per galvas.

Dabar jau galime pritaikyti britų mąstytojo J.S. Millio suformuluotą žalos principą: vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė. Tuo ir vadovaujasi liberalai. Taigi galiausiai prieiname išvados: liberalizmas byloja apie laisvę ir atsakomybę.

Pastaruoju metu madinga koreguoti laisvės sąvoką, priduriant žodį „atsakomybė“, tarsi laisvė savaime nesuponuotų atsakomybės, tarsi atsakomybė būtų kažkoks papildomai perkamas kompiuterio priedas, nieko bendro neturintis su kompiuterio prigimtimi: nori perki, nori ne. Gaila, nes tie, kurie taip mano, klysta.

Liberalios minties atstovams (nors kai kurie filosofai su manimi šioje vietoje ginčytųsi) priskiriamas dabartiniame Kaliningrade gyvenęs ir – šaltiniai kalba – lietuviškai mokėjęs vokiečių filosofas I.Kantas, kalbėjo apie kategorinį imperatyvą. Jis byloja, apie tai, jog žmogus turėtų elgtis taip, kad jo elgesio maksima taptų visuotinai taikomu elgesio principu. Su I.Kantu, ko gero, nesiginčytų ir dvasininkas, Jėzaus Kristaus mokytas, kad turime kitiems daryti tai, ką norime, kad mums darytų.  Argi ne apie atsakomybę šios idėjos kalba?

Nežinau, kas ir kodėl nutrynė atsakomybę nuo laisvės sąvokos, bet akivaizdu, kad Lietuvoje liberalios minties politikai stengiasi tarsi reabilituoti devalvuotą liberalizmo sąvoką. Čia jums prisistato sveiko proto dešinieji, čia atsiranda ir atsakingas ar krikščioniškas liberalizmas. Susidaro įspūdis, jog kaip 1968 m. Čekoslovakijos komunistai siekė sukurti „socializmą žmogaus veidu“, taip šiandien Lietuvos liberalai siekia kažko panašaus.

Liberaliam žmogui, deja, tai nėra džiugi išvada. Čia tarsi imame sutikti, kad kažkas su liberalizmo įvaizdžiu yra negerai, jį tarsi reikia „sužmoginti“. Netgi štai šiame straipsnyje pradedu jį statyti greta, ko gero, pačios neteisingiausios pasaulio ideologijos – socializmo! O juk būtent liberalizme visa ko pradžia yra individas, o juk būtent liberalizme svarbiausia yra ne komuna, ne banda, ne valstybė, o žmogus!

Kai kas dažnai sako: jūs, liberalai, esate uzurpavę laisvės sąvoką. Norėčiau atsakyti: nekalbėkime apie retoriką ir neva pasisavintas sąvokas, neva pasiglemžtas vertybes, kalbėkime apie darbus ir rezultatus. Kol kas retas kuris, tiek kalbantis, tiek tylintis apie laisvę aiškiai ir nuosekliai verčia ją realiais darbais.

delfi.lt ir bernardinai.lt.

Į renginį sugužėjo per 100 jaunų žmonių iš visos Europos ir jos Rytų kaimynių (Rytų Europos + Kaukazo šalių). Būtent partnerystę tarp šių dviejų regionų ES pirmininkaujanti Lenkija pasirinko konferencijos tema ir prioritetu.

Apie turinį.

Renginio metu dalyviai dirbo atskirose grupėse, kurių užduotis buvo parengti rekomendacijas Europos Komisijai. Teko dalyvauti darbo grupėje, kurioje buvo kalbama apie jaunimo dalyvavimą, o konkrečiau – mobilumą, kuris gali paskatinti jaunimo dalyvavimą demokratiniuose procesuose.

Be abejo, jaunimo dalyvavimas ir piliečių dalyvavimas apskritai yra faktiškai pradžios ir pabaigos neturinčios temos. Galbūt dėl to tai puikiai suvokiantys organizatoriai susiaurino temą ir visu ko centriniu elementu pasirinko jaunimo mobilumą. Darbo grupėje buvo kalbėta tiek apie formalaus, tiek neformalaus ugdymo programas, kurios šiuo metu veikia ES iniciatyva, tai ir ERASMUS studentų programa, ir programa Youth In Action.

Nors ir grupės dalyviai įdėjo nemažai darbo bei apturėjo vaisingų diskusijų, iškelti tikslai ir rekomendacijos, vargu, ar ką nors nustebino, pateikė ką nors naujo, netikėto. Dideliu mobilumą tarp Rytų Europos ir ES stabdančiu aspektu buvo įvardintas vizų klausimas, kuris buvo linksniuojamas ir nacionalinių konsultacijų metu. Šengeno valstybės, vykdančios tarpusavio projektus, su šiomis problemomis nesusiduria, vis dėlto tai pakankamai dažna problema kalbant apie Rytų Europą ir Kaukazą, kur stokojama ne tik galimybių jaunimui dalyvauti, bet ir demokratijos apskritai.

Būtent vizos ir daugybė kitų panašių trukdžių dažnai priklauso ne nuo su jaunimu dirbančių politikų (pvz. Komisarės A.Vassiliou), ar biurokratų, kurie konferencijos metu stengėsi reaguoti į rekomendacijas. Kaip bebūtų, atspirties taškas, nuo kurio galima judėti pirmyn, visada yra reikalingas.

Kitos darbo grupės taip pat didelių netikėtumų nepateikė. Tai nėra blogai, nes apskritai galima sakyti, jog buvo nuosekliai identifikuotos visiems žinomos problemos bei pateiktos priemonės joms spręsti. Be abejo, pakankamai trumpas laikas ir jaunatviškas noras ne tik dirbti, bet ir socializuotis turėjo įtakos tam, jog rekomendacijose neišvengta ir tam tikro nusišnekėjimo. Ypatingai akis badė siūlymas šalių narių vyriausybėms teikti personalo pagalbą nevyriausybinėms organizacijoms.

Apie renginį ir Lenkijos prisistatymą Europai.

Apskritai buvo akivaizdu, jog organizatoriai iš Lenkijos labai stengėsi. Nemažai darbo turėjo įdėti ir visai neseniai Lenkijoje susikūrusi nacionalinė jaunimo organizacijų taryba PROM. Nors galbūt ir buvo ką taisyti, apskritai lenkai su užduotimi susitvarkė ir toliau gali drąsiai veikti iškelta galva. Lenkijos ES pirmininkavimo proga šiuo metu šalyje vyksta daugybė tarptautinių renginių, nuo kultūrininių iki politinių ar ekonominių. Sostinė Varšuva pristatoma įvairiausiais informaciniais bukletais, leidiniais, skrajutėmis ir kitokiomis smulkmenomis.

Kartais verta pasigilinti į tokius dalykus, nors atrodo, jog didesnis procentas žmonių to nedaro. Šiais metais Varšuva apskritai yra pristatoma, kaip turtingos istorijos ir kultūros miestas, kelias tarp Vakarų ir Rytų, žalias, gamtai ir žmogui draugiškas miestas, traukiantis investicijas iš Europos ir pasaulio.

Ar tik nebūsime lygiai to paties teksto, žodis žodin girdėję ar patys kalbėję pristatant mūsų sostinę Vilnių? Pažiūrėjus į milijoninę Lenkijos sostinę, kurioje, sakoma, jog dienos metu dirba, mokosi ir gyvena apie 3 mln. žmonių bei jos oro uostą, turintį skrydžius į Niujorką, Torontą, ar tą patį Stoholmą, kartais peršasi nelinskma išvada, kad mums reikia pradėti ieškoti naujos giesmės.

Nors Lietuvos ir Vilniaus įvaizdžio paieškos tęsiasi jau seniai ir akivaizdu, jog įgyvendinamos visiškai nekoordinuotai, iki Lietuvos pirmininkavimo ES laiko dar yra. Šiek tiek.

Lygiai kaip Europos kultūros sostinės, Europos krepšinio čempionato minėjimai, tai gali būti laikoma didžiule, o gal net ir didžiausia galimybe Lietuvai. Vis dėlto nesinorėtų, jog pildytųsi R.Vainienės publikuojamos įžvalgos apie burtų lazdelę, kuri neva turėtų išspręsti visas Lietuvos problemas.

Tas problemas spręsti reikia patiems, nuosekliai ir nuolat, o pirmininkaujant ES, panašu, kad reikės spręsti toli gražu ne vien tik savo problemėles, o visos ES didžiules problemas.

Ruduo, be abejo, nepavėlavo – atėjo lygiai su kalendoriumi: jeigu rugpjūčio 31d. dar galėjai laikyti vėlyvos vasaros diena, rugsėjo 1-osios lietūs niaukė nuotaiką. Pirmą kartą viskas taip greitai persirito, net nespėjus susigaudyti. Na, bet ne apie orus ar rudeninę melancholiją šis blogas.

Apskritai vasara ir aš kartu su ja ritomės iš inercijos. LLJ’ui tai buvo sėkmingas periodas, kurio metu buvo užmegzta svarbių pažinčių, įvyko nemažai įvairių susitikimų, renginių, projektų. Gražu, kad šios veiklos palietė daugybę jaunų žmonių, kuriuos, tikiuosi motyvavo toliau veikti. Apie tai, kas konkrečiai vyksta, ar kas įvyko, visada galima skaityti tiek Facebooke, tiek mūsų svetainėje.

Atėjus rudeniui, be abejo, užplūdo šį mėnesį Vilniuje įvyksiančio LYMEC Young Leaders Meeting rūpesčiai, “Politinio kompaso” projektas, bei vis dažniau aplankančios mintys apie rudeninį Liberalų forumą ir LLJ dvidešimtmečio šventę – o kartu ir Sueigą.

Daug veiklų, daug žmonių, daug planų, tik laiko mažai. Bet negalima sustoti – reikia vis judėti ir judėti į priekį!

Tai puiki proga 11 min. pažvelgti į sovietinės „modernybės“ ir II Pasaulinio karo dar nepaliestą miestą. Kaziuko mugė – tokia pati gausi, kaip ir šiandien. Audeklai, kurių raštų dar visai neseniai buvo (o gal tebėra?)  galima sutikti dažnos močiutės namuose, jau 1936 m. buvo pavadinti „senoviniais“. Keitėsi miesto šeiminkai, santvarkos, žmonės, tačiau Vilniaus parkai, kiemai, bažnyčios – viskas iki šiol mena anuos ir dar daug senesnius laikus.

Daug įdomybių čia, kviečiu nemačiusius pasižiūrėti.

Kiekviena valstybė atsižvelgdama į savo ekonominę ir demografinę, socialinę situacija, paprastai turi apsispręsti, ko ji nori pasiekti iš imigracijos. Jeigu ryžtamasi liberalizuoti imigracijos politiką, dažniausiai remiamasi ekonominiu argumentu – imigrantai valstybei turi atnešti daugiau ekonominės naudos nei išnaudoti valstybės išteklių. Ekonominiai kriterijai dažniausiai sukasi aplink imigracijos poveikį šalies socialinei sistemai, taip pat imigracijos įtaką mažiausiai uždirbantiems vietiniams gyventojams. Lietuvos atveju imigracija turėtų būti aktuali ir dėl galimybių padidinti sparčiai mažėjantį mūsų populiacijos skaičių.

Kaip potencialūs imigrantai turėtų būti „atrinkti“ tam, kad valstybė maksimizuotų naudą? Ekonominė teorija siūlo remtis dviemis kriterijais: (i) imigranto sugebėjimais ir kvalifikacija lyginant su valstybės vietiniais gyventojais ir (ii) ekonomine šalies charakteristika. Pastarasis kriterijus byloja apie tai, kaip imigracija paveiks ekonomiką ir kaip ši sugebės prisitaikyti prie padidėjusios darbo pasiūlos.

Aukštos kvalifikacijos darbuotojai

Faktiškai vienareikšmiškai sutiariama, jog ilgojo laikotarpio augimui ir imigracijos sukeliamų pasekmių persiliejimui į kitas sritis daugiausiai gali pasitarnauti aukštos kvalifikacijos migracija. Daugelis sutinka, jog tokie aspektai, kaip žmogiškasis kapitalas, žinios, moksliniai tyrimai ir vystymasis yra svarbūs ilgojo laikotarpio ekonominiam augimui.

Fiskaliniai imigracijos efektai gali atskleisti dar vieną priežastį, dėl kurios verta pasirinkti aukštos kvalifikacijos imigrantus. Išsilavinę, kvalifikuoti migrantai paprastai įsidarbina aukštai apmokamose darbo vietose ir, tikėtina, sumoka daugiau mokesčių bei yra linkę mažiau piktnaudžiauti socialinės sistemos paslaugomis.

Žemos kvalifikacijos darbuotojai

Egzistuoja keletas atvejų, kai žemos kvalifikacijos imigracija yra taip pat naudinga valstybei. Jeigu nustatyta tvarka sąlygoja, jog šios kvalifikacijos darbuotojai valstybėje būna laikinai ir jeigu jų prieigos prie “gerovės” sistemos privalumų yra ribotos, (o ypač jeigu “gerovės” sistemos išvis nėra arba ji minimali), tokia imigracija gali turėti teigiamos įtakos valstybės pajamoms. Taigi šiuo atveju galima apsvarstyti darbo paklausos tendencijas ir imigracijos vaidmenį, kuris galėtų užpildyti darbo vietų trūkumą tam tikruose sektoriuose. Tokie įvertinimai tam tikromis aplinkybėmis gali parodyti, jog žemos kvalifikacijos imigrantai turi teigiamos įtakos valstybės ekonomikai.

Priimant palankius sprendimus tokios imigracijos įgyvendinimui reikia turėti omenyje, jog labai svarbu teisingai identifikuoti sektorius ar darbo vietas, kurias reikalinga užpildyti imigrantais. Kartais nutinka taip, jog tokio pobūdžio imigracija yra reikalinga greitai pataisyti situacijai trumpuoju laikotarpiu, tačiau nėra įvertinamos galimos ilgojo laikotarpio pasekmės. Imigracija gali pakankamai sumažinti darbo užmokestį ir atbaidyti dardavius (bei vyriausybę) ivenstuoti į vietinių darbuotojų tobuliniimą, ar mažiau darbui imlių technologijų diegimą.

Kaip su imigracijos nauda apskritai? 

Kaip savo knygoje “The Economic Consequences of Immigration” teigia Julian L. Simon, požiūris į imigracijos rezultatus labai priklauso nuo laiko perspektyvos, kuria vadovaujamės. Jeigu yra klausiama, ar šiandien atvykę imigrantai rytoj ar kitą mėnesį mums bus naudingi ekonomiškai, atsakymas greičiausiai bus “ne” – kaip ir naujagimis, iš pat pradžių, ekonomiškai žiūrint, yra finansinė našta. Tačiau jeigu išplėsime laiko perspektyvą į mėnesių, metų ar dešimtmečių laikotarpį, atsakymas greičiausiai bus visiškai priešingas – imigrantai yra ekonomiškai naudingi gyvenimo kokybės augimui. Dažnai diskusijose pasitaiko, jog vienas iš dalyvių vadovaujasi trumpojo laikotarpio, kitas – ilgojo laikotarpio perspektyvų argumentais. Tokia diskusija greičiausiai neturės jokių rezultatų, nes pats klausimo pagrindas yra skirtingas.

Neatsitiktinai viešojoje erdvėje gausiai kalbant apie masinę emigraciją, mūsų gyventojų skaičiaus mažėjimą ir kaltų dėl šių procesų paieškas, prisiminiau vieną aspektą, apie kurį jau seniai norėjau pakalbėti – imigraciją į Lietuvą.

Įvairiausi skaičiai rodo, jog Lietuva yra šalis, kurią imigrantai pasirenka bene rečiausiai Europoje. Ką jau kalbėti apie multikultūrinį jaunimą, kurio Lietuvoje apskritai yra mažiausiai ES (kartu su Lenkija ir Rumunija). Egzistuoja ir namažai vidinės statistikos, kuri rodo ne tik menką imigraciją, tačiau ir Lietuvos gyventojų nepalankų požiūrį į imigrantus.

Ir vis dėlto šiek tiek pikta darosi, kai prabylant apie imigracijos politikos lankstumo skatinimą, atsimuši į argumentą: mes dar nepakakankamai tolerantiški. Iš tikrųjų – net prieš neseniai įvykusias „Afrikos dienas“ atsirado žmonių, nepatingėjusių internete skatinti veiksmus, kurie „apsaugotų“ mūsų tautą nuo visokių svetimtaučių.

Ačiū, manęs saugoti nuo nieko nereikia, nebent nuo pačių skleidžiamos neapykantos ir kvailybės. Priešingai – imigracija mūsų šaliai padėtų ne tik spręsti demografines problemas, bet ir pagyvintų ekonomiką, pakeltų mokslinį potencialą. Skatinant tam tikrų sričių specialistų imigraciją Lietuva kur kas sparčiau vystytųsi – ir nereikia, nereikia suskubti purkšti, kad „turim savo žmonių, į juos investuokim ir nereikia mums kitokių“. Kitų valstybių praktika rodo, jog tikslinė imigracija, atitinkanti šalies darbo rinkos poreikius, teigiamai prisideda prie ekonomikos gyvumo ir ilgalaikės raidos.

Ką konkrečiai galima būtų keisti? Galėtume įteisinti „Žaliąją kortą“, kaip tai 2009 m. padarė Čekija, taip pat galime pritaikyti aibę kitų būdų, tokių kaip, nuoseklus aukštos kvalifikacijos darbuotojų pritraukimas, įvairių pritraukimo programų plėtra, darbo rinkos poreikius tenkinančios imigracijos skatinimas ir kt.

Jau kurį laiką gilinuosi į šį klausimą ir savo įrašuose ateityje ketinu apie šį aspektą pakalbėti daugiau. Lietuvoje vien tik dejuojama, kaip mūsų gyventojai renkasi išvykti iš šalies. O juk galėtume pamąstyti ne tik apie tai, kaip juos atgal susigrąžinti, bet ir apie alternatyvias priemones, skatinančias Lietuvą klestėti.

Ne socialistinės ekonomikos dykai teikiamos „gėrybės“ ir ne nemokamas mokslas konkrečiai suteiks galimybes pasilikti. Žmonės išvyksta vedini ne vien tik skurdo, bet ir asmeninių motyvų, didesnių galimybių ir kt. Ko gero, visiems sukant gaublį derėtų susimąstyti, jog Lietuva yra perspektyvi ir turtinga šalis, kuri daugybei pasaulio žmonių gali tapti šansu tobulėti ir siekti savo tikslų. Įsileiskime juos! :)

]]> http://ausrinellj.wordpress.com/2011/05/21/apie-lietuvos-vizija-imigracija/feed/ 4 Aušrinė http://ausrinellj.wordpress.com/2011/04/06/trumpai-apie-tai-kodel-kalasi-progresiniu-mokesciu-daigai/ http://ausrinellj.wordpress.com/2011/04/06/trumpai-apie-tai-kodel-kalasi-progresiniu-mokesciu-daigai/#comments Wed, 06 Apr 2011 20:19:00 +0000 Aušrinė https://ausrinellj.wordpress.com/?p=388 ]]> Jau keletą dienų Lietuvoje aptarinėjame naują (o gal seną, tik užmirštą) temą – progresinių mokesčių įvedimą. Lietuvos liberalus jaunimas šiuo klausimu išplatino poziciją ir savo veiksmais sieks atkreipti ne tik politikų dėmesį, bet ir telks bendraminčius, informuos visuomenę. Savo ruožtu aš dalinuosi naujai kilusiomis mintimis.

Dar prieš paskutinius Seimo rinkimus viešojoje erdvėje gausiai sukosi socialdemokratų pažadai įvesti progresinius mokesčius. Ačiū jiems, kad to nepadarė savo praėjusioje kadencijoje, kai tam turėjo visus galios svertus. Neįtraukė progresinių mokesčių į savo programą ir šiandieninė dešiniųjų Vyriausybė, gausiai keiksnojama dėl netinkamų priemonių krizei įveikti. Vis dėlto praėjus daugiau nei pusei kadencijos laiko, tuo pat metu tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų stovyklose vienas kitas balsas prabilo apie reikiamybę įsivesti progresinius mokesčius. Ėmė – prabilo ir po akimirksnio, balandžio 1d., (simboliška, tiesa) jau galėjome pamatyti balsavimo už GPM įstatymo pakeitimų įtraukimą į darbotvarkę rezultatus.

Ką siūloma pakeisti? Anot pakeitimų autorių, reikėtų pakeisti gyventojų gaunamų pajamų apmokestinamą dalį: metinių pajamų dalis, neviršijanti 48 tūkst. litų, apmokestinama 15 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 48  tūkst. litų, bet neviršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 33 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 40 proc. tarifu.

Šiuo atveju taip apmokestinamos būtų šios pajamos: darbo ir joms prilygintos pajamos, pajamos iš paskirstyto pelno, individualios veiklos pajamos, verslo liudijimai, pajamos nuo nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos, palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, palūkanos už vertybinius popierius, 8000 Lt viršijančios pajamos, gautos paveldėjus turtą ne iš giminaičių, įvairios pajamos, kurių kilmė europinė, pajamos iš loterijų ir dar daugybė kitokių pajamų (visą sąrašą galite rasti 17-ame dokumento straipsnyje).

Kas iš to? Čia ir atsiskleidžia šiokia tokia problemėlė – naudos nėra niekam. Panagrinėkime, dabar egzistuojančią GMP sistemą. Šiuo metu asmenims, kuriems yra nebetaikomas NPD (neapmokestinamas pajamų dydis), yra taikomas 15 proc. GMP tarifas. Tai reiškia, jog visiems, nesvarbu, ar jie uždirba 3 000 Lt, ar 10 000 Lt yra taikomas tas pats 15 proc. tarifas. Akivaizdu, jog ir dabartinėmis sąlygomis daugiau uždirbantys asmenys sumoka daugiau mokesčių nei mažiau uždirbantys asmenys.

Negana to, Lietuvoje yra taikomas NPD. Mažiausias pajamas per metus gaunantiems asmenims jis yra taikomas skirtingu tarifu. Tai reiškia, kad itin mažai uždirbančių asmenų pajamos yra kur kas mažiau apmokestintos, nei tų, kurie uždirba daugiau. Pvz. Finansų ministerijos teikiamuose pavyzdžiuose atsispindi, jog gyventojų, kurie per mėnesį gauna 800 litų, pajamos įvertinus taikomą NPD (470 litų), yra apmokestinamos 6,2 proc. tarifu, o gaunančių 3500 litų/mėn – 15 proc. tarifu (NPD šiam pajamų dydžiui nebetaikomas) Papildomas NPD taikomas ir tėvams, auginantiems vaikus. Daugiau pavyzdžių yra Finansų ministerijos parengtoje apžvalgoje.

Kokios išvados? Taigi tarkime, kad progresinių mokesčių tikslas yra pagerinti gyvenimą mažiau uždirbantiems. Iš to, kas aptarta, matome, kad įstatymas to tikrai nepadarytų. Antra, progresiniai mokesčiai uždeda daugiau naštos daugiau uždirbantiems. Kodėl visiems nėra gerai, jeigu taip apsunkinamos sąlygos daugiau uždirbantiems? a) Mažėja motyvacija sukurti didesnį produktą (kuriuo viena ar kita forma gali pasinadoti visi) b) Mokestis skatina veiklą perkelti į kitas netolimas šalis, kur sąlygos laisvesnės (Estija, Latvija). Jeigu verslininkas ketino steigti įmonę (o kartu ir darbo vietas Lietuvoje), jis esant progresiniam mokesčiui, savo verslą kels į netolimą, tačiau progresinių mokesčių nesuvaržytą šalį ir ten kurs darbo vietas. c) Mokestis skatina nuo valstybės slėpti realias pajamas – didinti šešėlinę ekonomiką. d) Didesnių mokesčių surinkimas automatiškai nereiškia geresnio gyvenimo. Daugelis mūsų yra girdėję apie valstybinio aparato neefektyvumą administruojant svetimus (mūsų) pinigus, jų švaistymą ir neteisėtą panaudojimą.

Kodėl kalasi minėtieji daigai? Žinia, 2012 m. rudenį įvyks Seimo rinkimai. Būkime pasiruošę, vis dažniau viešojoje erdvėje pasirodys visiškai nepagrįstų įstatymų pasiūlymų, kurių tam tikrais kampais pateiktos idėjos galėtų paveikti neįsigilinusį rinkėją. Nebūkime naivūs – sudarytas nuvarytos valstybės įvaizdis naudingas pirmiausiai opozicijai. Būkime atidūs – dešinieji prarasti galios taip pat nenori, todėl vienu ar kitu momentu mūsų dešinė (nesusiderinusi tarpusavyje) truktels į centrą, o gal net ir kairiau – reikia juk susirinkti porą neužkabintų simpatikų. Nekeliu klausimo, ar čia elgiamasi išmintingai, taip tiesiog elgiamasi.

Grįžtant prie mokesčių. Kai pinigai tampa visų – jie tampa niekieno. Tai reiškia, kad mažai ką bendro su sąžine turintys kai kurie valdininkai nardo svetimuose turtuose dažnai nebaudžiami. Kas, jeigu ne pats žmogus geriausiai žino, kaip panaudoti savo pinigus? Valstybė? Butkevičius? Na jau ne!

Po kovo 11 d. nacionalistų eisenos kiekviena panaši iniciatyva viešosios tvarkos sargams kelia tam tikrą susirūpinimą: ar netaps ši diena dar viena proga kraštutinių pažiūrų atstovams ginčus spręsti ne tik argumentais, bet ir kumščiais?

Man šios dienos proga keliama rasizmo problematika Lietuvoje atrodo glaudžiai susijusi su imigracija. Nors Lietuvoje tai dar nėra taip aktualu, Vakarų demokratijos susiduria su pakankamai nemenkomis imigracijos problemomis, kai pradedama suprasti, jog imigrantų integracija daugeliu atvejų nepasiteisina. Tai atskleidžia ir radikalios dešinės partijų atsiradimas bei jų tam tikra sėkmė. Visa tai parodo, jog nusistovėjusios politinės jėgos nebesugeba spręsti aktualiausių visuomenės problemų, o dalis visuomenės vis garsiau kalba apie imigracijos ribojimą.

Nacionalistų eitynės kovo 11 d., kurias teko regėti iš labai arti, incidentas prieš mėnesį Kaune, kai buvo sumuštas pakistanietis, bei kai kurie komentarai viešojoje erdvėje parodė, jog Lietuvoje didelė dalis žmonių apskritai nėra linkusi taikstytis su bet kokia tolerancija kitokiam, tuo pat metu ir svetimšaliui. Lietuvoje vykstančios nacionalistų eitynės tampa šiek tiek panašios į neretai Vokietijoje vykstančias neonacių eisenas, kurios baigiasi dideliais incidentais, pirmiesiems susiremiant su antifa.

O gaila, nes esant tokiems emigracijos iš Lietuvos tempams, atsivėrusios platesnės galimybės atvykti į Lietuvą dirbti ir mokytis kitiems,galėtų padėti spręsti mūsų demografines problemas. Pamažėle reikėtų pradėti suvokti, jog ne vien tik pastangos išlaikyti dabartinius Lietuvos gyventojus Lietuvoje padės spręsti mūsų problemas.  Daugiau nei pusei pasaulio gyventojų Lietuva yra išsivysčiusi ir pažangi šalis, kurioje daug kas matytų nemenkas galimybes dirbti ar mokytis. Taigi kodėl drąsiai neištarus pasauliui welcome?

Grįžtant prie radikalų eitynių, netgi mūsų dešinieji (tie, kurie nesitituluoja esantys sveiko proto) pasmerkė jas ir viešai pareiškė, kad Lietuva – lietuviams tipo patriotizmas menkina tikrąją meilę tėvynei. Nustebau gerąja prasme, nes juk buvo galima tikėtis, jog šis nepatogus klausimas bus nuleistas negirdomis (ne visi juk eisenos dalyviai būtinai chuliganai). Atrodo, TS-LKD pradeda kratytis fundamentalistų vardo, ką gi rinks mūsų skustagalviai 2012 Parlamento rinkimuose?

Taigi, kad greičiausiai nieko. Nors ir deklaruoja mylį savo Lietuvą, matyt, dažnas jų mėgsta tik tokius masinius susibūrimus, kai galima prarasti žmogaus veidą ir nors akimirką tapti gyvuliu: ir daužant Seimo langus, ir mušant pakistanietį, ir keikiantis bespoksant iš patvorių į 80 homoseksualų.

Na, o dabar šiek tiek peršoksiu. “Kam reikalingas nuosaikus jaunimas?” – kažkada nusipurškė vienas LLJ narys. Taigi, kad tik jaunimas gali likti drąsus ir pasakyti dalykus, kurių politinės partijos dėl įvairių priežasčių neįgyvendina, nors galbūt norėtų. Lygiai taip, kaip LLJ’as yra didis laisvosios rinkos liberalizmo ir individo laisvo apsisprendimo gynėjas, taip kairysis jaunimas gali deklaruoti komunizmą. O kaip su neonaciais? :)

Sakyste – tai tik dar vienos fundamentalistės iš kitos pusės šnekos. Tikrai, kaip neseniai TSPMI viešėjęs danų profesorius Georg Sorensen minėjo, gal ir yra grėsmė liberalams tapti imperialistais, kai jie savo vertybes pradeda skiepyti per prievartą. Tačiau atleiskite, žaloti kito nei žodžiu, nei kumščiu negalima, nesvarbu, kokioms pažiūroms tu atstovauji.

Apskritai apsidairius mieste paskutinėmis agitacijos dienomis teoriškai galėjo pirštis išvada, jog nesvarbu, kurią politinę jėgą rinkėjas apsispręs palaikyti, po rinkimų mūsų miestai taps tikru rojumi. Pirmiausiai, aišku, labai atpigs šildymas ir bus nugalėtas Rubikono slibinas - o, po to seks visa kita.

Na, kaip sakoma, visi skirtingai iš proto ėjo – vieni stengėsi patraukti rinkėjus nuosavomis idėjomis, kiti gi nesiūlė nieko, tik varė ant pirmųjų. Visame šiame procese keisčiausiai, ko gero, turėjo jaustis valdančios partijos. Joms juk teko žadėti pokyčius, kurių pačios būdamos valdžioje ir neįgyvendino.

Ką gi belieka ateiti prie balsadėžių ir atsakingai išsirinkti valdžią. Nežinote už ką balsuoti? Parašykite, tikrai patarsiu, nesvarbu, kuriame mieste gyvenate :).

Na, o čia keletas rinkiminių plakatų iš praeities. Mėgstantiems atsigręžti į istoriją kviečiu apslankyti www.outdoormuseum.lt ir tvarkingai vokiečių surinktame www.bild.bundesarchiv.de.